Peizažų fotografavimas: momento paieškos

Šviesos žaismas Gerai peizažo nuotraukai reikia gero apšvietimo. Tačiau peizažai fotografuojami ne studijoje, kur galima reguliuoti apšvietimą, – čia tenka atsiduoti gamtos užgaidoms. Dažnai tai reiškia sėdėti ir laukti, kol pro plyšį iš už debesų švystelės saulė ir numargins laukus, kol įdomiai sukibs debesys. Nepamirškite šešėlių, kurie gali padaryti nuotrauką nuostabią arba ją visiškai sugadinti. Peizažų fotografijoje ypač svarbios stebuklingos ryto ir vakaro minutės. Kai kurie meistrai teigia, kad jei nesate pasiruošę keltis trečią ar ketvirtą ryto, o miegoti einate su „Labanakt, vaikučiai“, peizažų ir gamtos fotografija – ne jums. Rytais saulės šviesa būna šilta, auksinė, oras skaidrus arba miglotas, vėjas nurimęs. Rasa iš po nakties nuskaidrina augaliją ir pagilina spalvas. Ūkanoti žiemos rytai puikiai tinka mistiškiems vaizdams kurti. Vakarais saulės šviesa būna

sodresnė nei rytais. Saulėlydžio dangus nusidažo raudonais ir oranžiniais debesų raštais – tokių jų neišvysite jokiu kitu paros metu. Pavasarį ir vasarą pagrindiniu akcentu tampa pražystanti ir klestinti augalija. Ilgėja dienos ir rytais keltis tenka vis anksčiau. Kad nufotografuotumėte rytinį peizažą, vietoje reikia atsidurti iki saulėtekio. Kai pradeda kilti saulė, žemai ir kiaurai medžių sklindanti jos šviesa sukuria gražiausias šviesos drapiruotes ir ilgus šešėlius. Maždaug per 20 min. rytinė šviesa virsta dienine ir peizažas visiškai pasikeičia, nes jį apgaubia migla.

---------------------------------

Vietos pažinimas Važiuodami nuošaliu keliuku galite pastebėti žavingą peizažą. Galbūt vidurdienį ar apniukusią dieną jis atrodys ne itin įspūdingai, tačiau kitu paros metu ar esant tinkamoms oro sąlygoms gamtovaizdis gali kardinaliai pasikeisti. Tad reikia ištyrinėti vietą: atvažiuoti įvairiu metu, įvairiu oru ir žiūrėti,

kaip ji kinta. Naudinga žinoti, kokiu keliu keliauja saulė – kur kyla ir leidžiasi. Žemai kybanti saulė gali netikėtai išlįsti pro medžius, pastatus ar tarp kalvelių. Galima pasinaudoti netgi astronominėmis saulės kelio skaičiavimo programomis ir numatyti, kokiu metų laiku verta atvykti į tam tikrą vietą, kad pamatytumėte saulę ar mėnulį tam tikroje vietoje. Įsižiūrėkite, kokios gėlės ir medžiai auga jūsų mėgstamame gamtos kampelyje. Kai žinosite, kada koks augalas pražysta, galėsite nufotografuoti patį žydėjimą. Be abejo, vietą turite ištirti įvairiu rakursu, iš skirtingų apžvalgos vietų. Fotografuodami peizažą visada paieškokite aukštesnės vietos, iš kur atsiveria platesnė panorama. Gedimino Karbauskio nuotr. Kadrui nesiruošiau, tik norėjau išbandyti naują „Canon“ objektyvą. Testui pasirinkau jau anksčiau numatytą vietą – Liuksemburgo Strassen rajone atidarytą naują baseiną. Deja, apšvietimo sąlygos vertė improvizuoti, tad po keleto bandymų, vėl nusprendžiau užsidėti savo senąjį universalios paskirties objektyvą su poliarizaciniu filtru. Kadangi pasitaikė karšta ir saulėta vasaros popietė, be filtro niekaip nebūčiau išsivertęs. Žvilgsnis užkliuvo už pievelės, kurioje žydėjo mano mėgstamos gėlės – aguonos. Nusprendžiau jas įamžinti baseino fone, tad kritau į pievą ir padariau keletą kadrų. Fotografijai pavadinimo ilgai ieškoti neteko, nes „kuprota pieva“ tai ne tik nuoroda į pievoje kaip svetimkūnį riogsantį modernų pastatą, bet ir į toje pačioje pievoje gulintį fotografą su fotokrepšiu. Nuotraukoje „Vibrance“ priemone pakoreguotas spalvų sodrumas. Šiek tiek pataisytas išdegęs šviesos atspindys ant pastato sienos. Fotografuota su „Canon EOS 500D“, objektyvas – „Canon EF-S 18-200 mm F3.5-5.6 IS“, poliarizacinis filtras – „Hoya PL-Cir“. ISO 200, F11, 1/125 sek. Patarimas Patarti kitiems – ganėtinai sunkus uždavinys, nes kiekvienas fotografas turi atrasti savo kelią ir nuspręsti, kas jam svarbiausia. Aš fotografuodamas stengiuosi vadovautis trimis pagrindinėmis taisyklėmis – tai šviesa, kantrybė ir praktika. Nebūna geros ar blogos šviesos. Yra tik netinkama šviesa, kuri trukdo įgyvendinti numatytą idėją. Kiekvieno fotografuojančiojo uždavinys su ta šviesa susikalbėti. Jei nepavyksta, bandyti dar kartą. Grįžti į tą pačią vietą dar ir dar sykį, kol rezultatas bus toks, kokio ir tikėjaisi. Tam reikalinga kantrybė. Mums, fotografijos mėgėjams, kantrybės ugdymas – didelė duota privi

legija. Profesionalus dažniausiai varžo tam tikri terminai, o fotografijos mėgėjas dažniausiai yra laisvas rinktis. Galiausiai nebijokime fotografuoti! Nebijokime padaryti prastų nuotraukų. Skaitmeniniame amžiuje taip lengva klysti ir iš klaidų pačiam mokytis. Netikiu, kad didžiausi fotografijos meistrai

fiksuodavo tik tobulus kadrus, tačiau jie turėjo vieną bendrą savybę – mokėjo atrinkti ir parodyti tik geriausias fotografijas! Gediminas Karbauskis

------------------------

Peizažo kompozicija Peizažo atvaizde elementai turi būti išdėstyti taip, kad trauktų akį ir būtų įdomu į juos žiūrėti. Niekada neprašausite laikydamiesi trečdalio taisyklės principo. Centruota kadruotė verta dėmesio nebent tada, kai norite pabrėžti simetriją. Pavyzdžiui, fotografuodami peizažą su atspindžiu galite liniją tarp tikro ir atspindėto atvaizdo įkomponuoti per vidurį. Traukiant peizažą svarbu nuotraukoje užfiksuoti akį masinantį daiktą ar detalę. Laukų peizažas su vienišu medžiu visada atrodys patraukliau nei plyno lauko vaizdas. Žiūrovo akis užklius už medžio. Žinoma, tai gali būti ne tik medis, bet ir namelis kalnuose, vienišas automobilis arba spalva išsiskiriantis objektas. Jei visas peizažas pilkšvas, prislopusių spalvų (pavyzdžiui, rudenį ar žiemą), vienas ryškus daiktas atvaizde (kad ir raudonas automobilis) būtinai pritrauks žvilgsnį. Žinoma, ne kiekviename peizaže galite rasti patrauklų daiktą, bet reikia ieškoti! Peizažų nuotraukas labai pagyvina įvairios linijos. Tai ir vingiuojanti upė, ir per kalnus besidriekiantis kelelis, ir laukų arimai, ir kontrastiškų spalvų kalvos. Sakoma, kad upės ar kelio juosta patraukia žiūrovo žvilgsnį, verčia žiūrovą vesti akimis ir peržiūrėti liniją nuo pradžios iki pabaigos. Labai išraiškingos yra įstrižos linijos, einančios iš kairės į dešinę (taip yra dėl daugumos žmonijos skaitymo įpročio). Kai peizažo atvaizde kažko trūksta, bet tiksliai nežinote ko, gali būti, kad trūksta vaizdo įrėminimo. Natūralus vaizdų įrėminimas – viena iš kompozicijos gudrybių. Šiai gudrybei galima panaudoti tiek natūralius, tiek dirbtinius rėmus: pavyzdžiui, gluosnio svyruoklio šakas, du medžius šonuose, tilto ar pastato arką. Tradiciškai peizažas fotografuojamas horizontaliai, bet tai tikrai nėra griežta taisyklė. Yra tokių dalykų, kuriuos kaip tik geriau fotografuoti kaip

portretą, t. y. fotoaparatą pasukus vertikaliai. Į vertikalų kadrą gali būti įkomponuoti bet kokie aukštyn besistiebiantys objektai: medžiai, statulos, pastatai. Aleksandro Jacukevičiaus nuotr. Šį kadrą planavau apie dvi savaites, vis laukiau tinkamo oro. Vieną ūkanotą rytą man pasisekė. Fotografuota su „Canon EOS 400D“ ir „Canon 16-35 mm L f/2.8 L USM“ objektyvu. „Photoshop“ programa šiek tiek sustiprintos spalvos.

------------------------------------

Kitos gudrybės Kaip jau supratote, gražiausia šviesa būna ryte ir vakare. Bet kartais tokiu metu šviesos gali pritrūkti. Jei išlaikymas ilgokas, kad ir 1/50 sek., vertėtų naudotis trikoju ir nuotolinio valdymo pulteliu. Peizažai dažniausiai fotografuojami plataus ar net labai plataus kampo objektyvais. Kartais net ir „žuvies akimi“. Tačiau peizažą galima fotografuoti ir teleobjektyvu. Užpildytas kadras ir „suspausta“ perspektyva atrodys labai efektingai, jei tinkamai parinksite vaizdą. Fotografuokite ir prieš saulę – taip sukursite siluetus. Jei norite, kad nuotrauka būtų šviesi, ekspoziciją matuokite nuo dangaus ir pridėkite 1-2 EV. Stenkitės, kad saulė nepatektų į kadrą – galite pakenkti fotoaparatui. Peizažo fotografas yra tas, kuris laukia. Laukia palankaus momento, skvarbios ir paslaptingos šviesos, nuostabių debesų ir tviskančios vaivorykštės. Jis keliasi auštant, o grįžta namo po saulės laidos. Pusryčiams ir vakarienei tenkinasi greitais užkandžiais ir arbata iš termoso. Ir laukia, laukia, kol

pamatys tą išsvajotą kadrą ir sukurs naują šedevrą. Tomas Vaidelis Žurnalas FOTO „Ugnies pūkuose“. Austėjos Liupševičiūtės nuotr. Pamačiusi išskirtinai įspūdingą dangų, griebiau fotoaparatą, išbėgau iš namų ir pavijau čia pat besiganantį žirgą. Tada kritau ant žemės ir stengiausi įamžinti šį nepaprastą vaizdą tinkamiausiu rakursu. Oras buvo puikus – šiltas, saulėtas. Rugsėjo vidurys, vakaras, apie 21 val. Fotografavau su „Panasonic Lumix DMC-FZ50“, 100 mm, ISO 100, F3.2, 1/1000 sek.

„Užtrauktukas“. Roko Paulausko nuotr. Važiavau, pamačiau, paspaudžiau. Vėlyva vasara, vakarėja. Kaip gerai pakomentavo vienas www.efoto.lt lankytojų „Automobilių šviesos tarsi užtrauktukas sudrasko rūko rūbą...“